Vėjo energetikos skatinimas

Politinių iniciatyvų atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje lyderė yra Europos Sąjunga, šalims narėms kasmet pateikianti naujų iniciatyvų, rekomendacijų bei teisiškai įpareigojančių politinių mechanizmų, leisiančių pasiekti ilgalaikę atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą bei užtikrinti energetinį ir ekologinį saugumą.

2007 m. Europos Sąjungoje buvo susitarta iš atsinaujinančių energijos išteklių pasigaminti 20 proc. energijos, tačiau šis susitarimas evoliucionavo į 27 skirtingo masto atskirų valstybių įsipareigojimus. 2008 m. Europos Parlamentas ir Taryba atliko kai kuriuos šio susitarimo pakeitimus, tačiau 20 proc. įsipareigojimas, atsinaujinančių energijos išteklių prioritetas, lankstumo mechanizmai, siekiant nacionalinių įsipareigojimų įgyvendinimo, ir administracinių mechanizmų pagrindiniai principai išliko ir 2009 m. priimtos direktyvos centriniais aspektais.

2009 m. priimta direktyva 2009/28/EB Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją pretenduoja paversti Europos Sąjungą energijos revoliucijos ir atsinaujinančių energijos išteklių rinkos lydere. Europos Sąjunga pirmą kartą pagaliau prisiėmė bendrą įsipareigojimą iš atsinaujinančių energijos išteklių pasigaminti 20 proc. energijos, o kiekviena šalis narė taip pat turi atskirus nacionalinius teisiškai įpareigojančius numatomos pagaminti energijos kiekius.

Reikia pažymėti, kad bendras 20 proc. įsipareigojimas nėra teisiškai įpareigojantis, todėl Europos Komisija numatė atskirus kiekius kiekvienai šaliai narei.

Įsipareigojimams vykdyti šalims narėms yra numatyti tam tikri periodai: iki 2011-2012 m. jos turi būti įvykdę 20 proc. prisiimtų įsipareigojimų, iki 2013-2014 m. – 30 proc., iki 2015-2016 m. – 45 proc., o iki 2017-2018 m. – 65 proc.

Atsinaujinančių energijos išteklių direktyva šalis nares įgalioja atlikti du pagrindinius įsipareigojimus: užtikrinti, kad įsipareigojimai būtų įvykdyti iki 2020 m., taip pat jos turi pristatyti tinkamiausias priemones šiems įsipareigojimams įvykdyti iki 2010 m. rudens bei išdėstyti jas Nacionaliniuose atsinaujinančios energijos veiksmų planuose iki 2010 m. birželio pabaigos.

Tinkamiausios priemonės turi atspindėti ir padėti vykdyti techninę elektros sistemų adaptaciją bei gerinti administracines procedūras, skirtas įsipareigojimų įgyvendinimui pasiekti.

Pagrindinis direktyvos aspektas yra Nacionalinių veiksmų planų pateikimas Europos Komisijai iki 2010 m. birželio pabaigos. Pagal šią direktyvą, Nacionalinis veiksmų planas šalims narėms nustato energijos iš atsinaujinančių šaltinių kiekį kiekviename sektoriuje, priemones šiems kiekiams pasiekti ir priemones, kurių turi būti imtasi siekiant atitikti reikalavimus administracinėms procedūroms bei energetinėms sistemoms.

Pagrindiniai Nacionalinių veiksmų planų tikslai yra vėjo energetikos skatinimas, siekiant pasigaminti užsibrėžtą kiekį atsinaujinančios energijos, nacionalinių administracinių procedūrų gerinimas, infrastruktūros ir tinklų sujungimo projektų vystymas, Nacionalinių veiksmų planų kokybė ir pateikimas laiku.

Įvertinus šiuos Lietuvai galiojančius tarptautinius įsipareigojimus, tampa akivaizdu, kad atsinaujinančios energetikos plėtra šalyje vyksta nepakankamai sparčiai. Valstybės skiriama parama elektros energijos generavimo technologijoms, naudojančioms iš didžiosios kaimynės importuojamas žaliavas, o ne saviems ir aplinkai draugiškiems ištekliams, ne tik verčia pagrįstai abejoti aukščiausio rango politikų deklaruojamais Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekiais, bet ir kelia klausimų apie Lietuvos pasiryžimą laikytis tarptautinių klimato kaitos režimo įsipareigojimų.

Atgyvenusios, didele oro tarša pasižyminčios ir technologškai pasenusios rusiškas dujas naudojančios elektrinės šiuo metu gauna beveik keturis kartus didesnę valstybės paramą, nei milžiniškas investicijas į mūsų šalį pritraukiančios ir darbo vietas kuriančios žaliosios technologijos, didinančios šalies energetinę nepriklausomybę.

Atitinkamai, didesnė buitinių vartotojų už elektros energijos kWh mokamos kainos dalis yra skiriama šių atgyvenusių taršą generuojančių ir nuo užsienio žaliavų priklausančių technologijų rėmimui. Paprastais žodžiais tariant, už tokiose elektrinėse pagamintą energiją dauguma atvejų vartotojas moka daugiau, nei už kai kurių atsinaujinančių išteklių, tokių, kaip vėjo, hidro, biomasės, biodujų energiją.

Tokią padėtį didžiąja dalimi lemia tai, kad atsinaujinančių išteklių energetika Lietuvoje nesulaukia deramos valstybės paramos. Nacionalinių valdžios institucijų dėmesys energijos gamybos sektoriaus centralizacijos problemų sprendimui, monopolijų interesų pažabojimas, atsinaujinančią energetiką reglamentuojančios teisinės bazės plėtojimas ir biurokratinių procedūrų supaprastinimas galėtų padėti spręsti minėtas problemas ir paskatintų atsinaujinančios energetikos plėtrą Lietuvoje.

Susijusios nuorodos:
Direktyva 2009/28/EB Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją
Europos komisija
Europos vėjo energetikos asociacija
Pasaulinė vėjo energetikos taryba