Vėjo energetikos skatinimas

Politinių iniciatyvų atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje lyderė yra Europos Sąjunga, šalims narėms kasmet pateikianti naujų iniciatyvų, rekomendacijų bei teisiškai įpareigojančių politinių mechanizmų, leisiančių pasiekti ilgalaikę atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą bei užtikrinti energetinį ir ekologinį saugumą.

2009 m. priimta direktyva 2009/28/EB Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją pretenduoja paversti Europos Sąjungą energijos revoliucijos ir atsinaujinančių energijos išteklių rinkos lydere. Europos Sąjunga pirmą kartą pagaliau prisiėmė bendrą įsipareigojimą iš atsinaujinančių energijos išteklių pasigaminti 20 proc. energijos, o kiekviena šalis narė taip pat turi atskirus nacionalinius teisiškai įpareigojančius numatomos pagaminti energijos kiekius.

Reikia pažymėti, kad bendras 20 proc. įsipareigojimas nėra teisiškai įpareigojantis, todėl Europos Komisija numatė atskirus kiekius kiekvienai šaliai narei. Pagal direktyvą Lietuva iki 2020 m. turės pasigaminti 23 proc. energijos iš atsinaujinančių išteklių.

Įsipareigojimams vykdyti šalims narėms yra numatyti tam tikri periodai: iki 2011 - 2012 m. jos turi būti įvykdę 20 proc. prisiimtų įsipareigojimų, iki 2013 - 2014 m.  30 proc., iki 2015 - 2016 m.  45 proc., o iki 2017 - 2018 m.  65 proc.

Atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra šalyje, ypač elektros sektoriuje, vyksta nepakankamai sparčiai. Nacionalinių valdžios institucijų dėmesys energijos gamybos sektoriaus problemų sprendimui, monopolijų interesų pažabojimas, atsinaujinančių išteklių energetiką reglamentuojančios teisinės bazės plėtojimas ir biurokratinių procedūrų supaprastinimas paskatintų spartesnę žaliosios energetikos plėtrą Lietuvoje.

Europos Komisija šiuo metu siūlo iki 2030 metų siekti 27 proc. atsinaujinančių energijos išteklių tikslo europiniu lygiu, nenumatant nacionalinių teisiškai įpareigojančių atsinaujinančių išteklių energijos normatyvų.  Tačiau, toks neambicingas tikslas neleis efektyviai sumažinti šiltnamio dujų išmetimų, ir gali būti vertinamas tik kaip du dešimtmečius vykdytos Europos atsinaujinančių išteklių energetikos politikos parodija. Menkindama strateginio tikslo siekį EK ignoruoja savo pačios suformuluotas išvadas, kuriose teigiama, kad 30 proc. atsinaujinančių išteklių energijos tikslas leistų sukurti 568 tūkst. papildomų darbo vietų bei sutaupyti 260 mlrd. eurų iškastinio kuro sąnaudoms.

Europos vėjo energetikos asociacijos (EWEA) bei nacionalinių Europos vėjo energetikos asociacijų bendra pozija yra raginti valstybių narių bei jų vyriausybių vadovus išlaikyti ES lyderystę atsinaujinančių energijos išteklių plėtros srityje ir siekti teisiškai įpareigojantčio mažiausiai 30 proc. atsinaujinančių išteklių energijos tikslo 2030 metams, ne tik europiniame, bet ir šalių narių lygmenyse.

2015 m. pabaigoje Paryžiuje 195 valstybės susitarė dėl naujo globalaus klimato kaitos teisinio reguliavimo. Šis susitarimas vertinamas kaip svarbus istorinis žingsnis link dekarbonizuotos ekonomikos, numatantis ambicingus globalios temperatūros kilimą ribojančius tikslus, signalizuojantis apie visišką iškastinio atsisakymą, siunčiant aiškią žinią investuotojams į energetikos sektorių, jog ilguoju laikotarpiu didelėmis emisijomis pasižyminčios technologijos taps negyvybingos.

Pagrindiniu iššūkiu šiuo metu laikomas susitarimo įgyvendinimas, priklausantis nuo atskirų valstybių veiksmų, įgyvendinant nacionalinius veiksmų planus. 70 valstybių pabrėžė, jog vėjo energetika vaidins svarbų vaidmenį įgyvendinant naujuosius klimato tikslus, dauguma jų įvardijo tikslius būtinus pasiekti vėjo ir kitų atsinaujinančių išteklių energijos kiekius (MW arba proc.). Paryžiuje susitarta, jog minėti nacionaliniai veiksmų planai turi būti peržiūrimi kas penkmetį, taigi, rodikliai gali kisti.

Paryžiaus susitarimas lems reikšmingą vėjo energetikos rinkų augimą už ES ribų, o tai reiškia ateityje išaugusiančią konkurenciją Europos vėjo energetikos industrijos sektoriui. Šiuo metu tik 6 iš 28 ES valstybių narių yra deklaravusios aiškius įsipareigojimus dėl atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros po 2020 m., o tai nėra pakankama tam, kad būtų įgyvendintas mažiausiai 27 proc. atsinaujinančių išteklių energijos tikslas ES 2030 m. bei tam, kad būtų vystoma gyvybinga vietos rinka, reikalinga įsipareigojimų, pasiektų Paryžiuje, įgyvendinimui.

Kinija, Indija, Marokas, Brazilija, Turkija yra nusistačiusios vėjo energetikos tikslus periodui po 2020 m. Šie kylačių Azijos ir Pietų Amerikos atsinaujinančios energijos rinkų įsipareigojimai plėtoti vėjo energetiką atveria naujas galimybes Europai, kaip technologijų eksportuotojai. Šiuo metu Europoje veikia 3 iš 5 didžiausių pasaulyje vėjo elektrinių gamybos kompanijų, o instaliuota vėjo energijos galia šiuo metu gali patenkinti 10 proc. kontinento elektros poreikio.

Atsinaujinanti energetika kasmet prisideda prie Europos ekonomikos 130 mlrd. eurų, iš kurių 35 mlrd. sudaro eksportas į kitus regionus.

Europos vėjo energetikos asociacija (EWEA) išleido ataskaitą apie COP 21 viršūnių susitikime priimtų politinių sprendimų įtaką vėjo ir visam atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriui, kurioje pristatoma susitarimo esmė, analizuojamos ateities perspektyvos, susitarimo sėkmės priežastys, jo galimos pasekmės ir kt. Su ataskaita galima susipažinti čia.

Susijusios nuorodos:

Direktyva 2009/28/EB Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją
Europos komisija
Europos vėjo energetikos asociacija
Pasaulinė vėjo energetikos taryba